Kaip įmitusiam vilkui pasiūlėme garbaus amžiaus liesą avelę: „Seagate Ironwolf“ HDD apžvalga

Intro

Net kai naujiena yra apie netrukus rinką pasieksiantį naują kietąjį diską, o ką jau bekalbėti apie skelbiamą informaciją, jog kažkuris gamintojas sumažino gamybos pajėgumus, natūralu sulaukti panašaus tipo komentarų, „kaip ateitis priklauso SSD kaupikliams“, „HDD beveik mirę“ ir panašiai. Ginčas dėl pirmo teiginio galėtų prilygti ginčui su visai neseniai mūsų planeta plokšia pavadinusia NBA žvaigžde Kyrie Irvingu, tačiau būtų galima drąsiai stoti į diskusiją su tais, kurie įsitikinę, kad kietųjų diskų, kaip prekės, dienos jau suskaičiuotos. Net jei ir būtume šalininkais tų dienų skaičiuoti nebandytume. Nebandysime skaičiuoti ir 8 TB talpos „Seagate“ mamutvilkio atsilikimo nuo SSD kaupiklių, nes tai daryti paprasčiausiai nėra prasmės – net ir pigiausi SSD su TLC atmintimi užtikrina kur kas spartesnį bendrą sistemos veikimą bei reagavimą į komandas. Mūsų manymu, mums kilo gerokai įdomesnė mintis nei lentelėse susidariusių didžiulių tarpų „Ironwolf“ ir daugybės SSD kaupiklių stebėjimas. Mes tebeturime prieš kone dešimtmetį vienu greičiausių (pamirštant WD „Velociraptor“ seriją) HDD buvusį WD RE3. Pažiūrėkime, kiek per dešimtmetį mechaniniai diskai pasistūmėjo spartos ir triukšmo atžvilgiu.