Kibernetinės karas – dar viena XXI a. Neganda

Šiais laikais vis daugiau žmonių neįsivaizduoja savo gyvenimo be mobiliojo telefono, asmeninio kompiuterio ar interneto ryšio prieigos. Tačiau ar visi žinome kuo rizikuojame kas kart prisijungdami prie pasaulinio informacijos tinklo? „Taip – rizikuojame pasigauti virusą“ – daugelis pasakytų. Tačiau problema yra daug didesnė negu įsivaizduojame, kadangi programišiai žengia koją kojon su vis tobulėjančiomis apsaugos sistemomis ir kelia vis didėjančią grėsmę ne tik pavieniams asmeniniams.

Itin sparčiai tobulėjant informacinėms technologijoms kompiuterinės sistemos bei sudėtingos jų infrastruktūros pakeičia ne tik pramonės, bet ir visų kitų ūkio sektorių bei valstybinių institucijų valdymo mechanizmus, lengvina jų plėtros galimybes, didina našumą bei produktyvumą. Mokyklos, socialinio draudimo įmonės, bankai, ligoninės bei kitos sveikatos apsaugos įstaigos, valstybinės valdymo organų atstovybės, moksliniai tyrimų centrai efektyviai ir greitai veikia tik kompiuterizacijos dėka. Vis labiau tobulėjant kompiuteriniams virusams, „kirminams“ bei kitokioms kenksmingo kodo pagrindu veikiančioms programoms, programišiai (angl. hackers) bei jų virtualūs išpuoliai tampa vis opesne problema ne tik plačiajai kompiuterių bei interneto vartotojų masei, bet netgi valstybėms. Vis didėjančio laipsnio grėsmę puikiai įrodo, palyginti neseniai atsiradęs terminas – kibernetinis karas.

Kibernetinis karas – kas tai?

Tai sąvoka apibrėžianti kompiuterių ar jų sistemų naudojimą kariniais ar nesantaikos kurstymo tikslais. Laisvojoje internetinėje enciklopedijoje Wikipedia yra skiriami keli išpuolių tipai:

* Kibernetinis špionažas – tai konfidencialios informacijos pasisavinimo aktas, iš teisėtų jų savininkų be jų pačių sutikimo naudojant internetą, kompiuterius ar jų tinklus bei programinę įrangą. Taikinys iš kurio slapčia yra pavagiama informacija gali būti pavienis fizinis ar juridinis asmuo, organizacija ar netgi valstybės vyriausybė. Gauta informacija yra panaudojama kariniams, politiniams ar ekonominiams tikslams įgyvendinti.

* Internetinis vandalizmas. Reprezentacinę funkciją atliekančių, dažniausiai oficialių, valstybinių institucijų interneto tinklapių atakos, kurių rezultatas – pakeista svetainės išvaizda. Išpuoliai gali vykti ir pasikartojančiomis, didesnio ar mažesnio masto, DDoS atakomis, kurių metu pasirinkto internetinio tinklapio serveris yra „bombarduojamas“ itin dideliu skaičiumi užklausų, kol galiausiai svetainė tampa nepasiekiama. Abu šių atakų tipai yra mažai pavojingi, tačiau gali sukelti didelių trikdžių svarbių vyriausybinių tinklapių veikimui.

* Įrangos užvaldymas. Šis išpuolis yra vienas iš pavojingiausių atakų tipų. Jo metu programišiai ar jų grupės, pasitelkdamos tinklo saugumo spragas bei savo gebėjimus, užvaldo kompiuterinę ar telekomunikacinę įrangą, kuri naudojama kariniams tikslams. Tai gali būti radarų sistemos, raketinių pabūklų valdymo įranga, navigacijos palydovai ir kt. Atakų išpuolių metu iškyla didelio masto grėsmė civilių bei karių gyvybėms.

* Infrastruktūros atakos – kitas itin pavojingas kibernetinio karo įrankis. Naudojantis ankščiau paminėtomis galimybėmis programišiai gali įsibrauti į energijos, vandens, telekomunikacijų, transporto, žiniasklaidos infrastruktūras ir savo nuožiūra daryti joms žalingus veiksmus. Tai dar vienas labai pavojingų atakų tipas, kurio metu pavojus iškyla didelės aprėpties teritorijoms bei jų gyventojams.

Virtuali grėsmė realybėje

Perskaičius aukščiau parašytą tekstą, tikriausiai daugeliui ne itin kompiuteriais bei internetu besidominčių žmonių susidarė įspūdis, kad visa tai kiek išpūstas reikalas. Skubu užtikrinti „Kieto riešutėlio“ bei kitų fantastinių filmų fanus, kad vienas kompiuterių genijus, jaukiai sėdėdamas namuose dar nė karto nebuvo kokiai nors valstybei išjungęs elektros tiekimo ar ištrynės jos prezidento tapatybės, tai praktiškai, vienam asmeniui, yra neįgyvendinama. Tačiau tai dar nereiškia, jog panašaus masto išpuoliai negali būti įvykdyti pasitelkus didesnę grupę žmonių bei platesnės aprėpties įrankius nei kompiuteris turintis interneto prieigą. Nors oficialiai apie didelio mąsto tarptautinį konfliktą, kilusį dėl kibernetinio išpuolio dar pranešta nebuvo (labai tikiuosi ir nebus), tačiau naujienos apie atsitiktinai susiduriančius dirbtinius palydovus sukelia dvejones ne tik konspiracinių istorijų mėgėjams. Kad ir kaip bebūtų žiniasklaidoje netrūksta ir vienareikšmiškų pranešimų, susijusių su vis didėjančiu internetiniu nusikalstamumu.

Štai kaimynai Estai, dar 2007-aisiais metais, kilus ginčams su Rusija dėl „Brozinės Talino Kareivio“ statulos perkėlimo, patyrė itin didelio mąsto virtualias atakas, kuriuos sutrikdė šalies parlamento, ministerijų, didžiosios dalies bankų bei žiniasklaidos tinklapių darbą. Po atakos Estija iš karto pareiškė pretenzijas Kermliui, tačiau beveik 2000 JAV dolerių siekiančia bauda buvo nubaustas tik vienas, rusų kilmės studentas gyvenantis Taline.

Apie valstybės atžvilgiu nukreiptus virtualaus vandalizmo aktus praeitas metais pranešė ir Gruzijos spauda. Likus trims dienoms iki Gruzijos invazijos į Pietų Osetijos regioną, neišaiškinti asmenys įsilaužė į OSInfrom bei OSRadio tinklapius ir pakeitė jų turinį gruziniško Alania TV kanalo medžiaga. Prasidėjus realiam karui, kaip spėjama Pietų Osetijos programišiai davė atsaką. Jie nulaužė Gruzijos pralamento bei Užsienio Reikalų Ministerijos tinklapius ir jų tituliniuose puslapiuose patalpino iliustraciją, kurioje valstybės vadovo Michailas Sakašvilio nuotraukos vaizduojamos šalia Hitlerio portretų.

Kinija – kibernetinės nesantaikos puoselėtoja?

Per pastarąjį dešimtmetį tarptautinio mąsto virtualiais nusikaltimais, kaip manoma, labiausiai pasižymėjo Kinijos valstybė. Nuo 2003-iųjų, būtent iš šios šalies pasipylė įvairių tipų kibernetinės atakos nukreiptos JAV bei kitų didžiųjų valstybių atžvilgiu – pradedant pavieniais programišių išpuoliais, baigiant kooperatyviais šnipinėjimo aktais. „Titano Lietaus“ pavadinimą gavusi nusikaltimų serija turėjo didelės žalos JAV, kadangi buvo įsilaužta į tokių institucijų ir kompanijų kaip „Lockheed Martin“, „Redstone Arsenal“ ir netgi „NASA“ kompiuterių tinklus. Dar praeitą mėnesį, Kinijoje veikiantis šnipų tinklas, pasivadinęs GhostNet (angl. „Vaiduoklių tinklas) įsilaužė į daugiau nei 103 valstybių vyriausybinius kompiuterių tinklus, kenksmingomis programomis buvo užkrėsta daugiau kaip 1300 kompiuterių. Ši nusikalstama grupuotė, „išgarsėjo“ siaubdama užsienio ambasadų, žiniasklaidos, Tibetiečių kompiuterių sistemas.

Spaudoje ima vis dažniau šmėsčioti kaltinimai, kad atakos buvo ir tebėra tiesiogiai organizuojamos Kinijos vyriausybės. Tuo tarpu pastarosios atstovai gūžčioja pečiais ir tikina, kad prie šnipų susivienijimo ar pavienių hakerių veiklos šalies valdymo organai neprisideda. „Tai dar viena ginčytina politikos problema, kurią Vakarų šalys perdeda“ – vienam kinų laikraščiui savo poziciją dėstė karo analitikas Song Xiaojun. Jo manymu, Vakarai, vis didesniais tempais augant Kinijos ekonomikai, stengiasi sukurti šios šalies, kaip agresoriaus įvaizdį. Kad ir kaip ten bebūtų, tikrą kaltininką nustatyti yra beveik neįmanoma, o turint omenyje, kad tokia veikla užsiima netgi grupuotės, jų užsakovų išaiškinimas tampa praktiškai neįmanomas.