MSI P55-GD65 ir Intel Core i7 870 apžvalga

Intel gana ilgai nepristatė pigesnių stacionariems kompiuteriams skirtų Nehalem architektūra paremtų procesorių. Visgi rugsėjo 8 dieną oficialiai pristatyti pirmieji Lynnfield branduolį turintys Core i5 procesoriai ir tą pačią šerdį turintys Core i7 800 serijos gaminiai. Mes taip pat gavome galimybę išbandyti sparčiausią iš naujųjų procesorių, Core i7 870, kartu su kompanijos MSI P55-GD65 pagrindine plokšte.

Lynnfield – prieinami Nehalem procesoriai

Naujasis Intel procesorių žymėjimas

Intel P55

MSI P55-GD65: pakuotė ir komplektacija

Specifikacijos

Plokštė

BIOS

Spartinimas

Testai

Išvados

Lynnfield – prieinami Nehalem procesoriai

Praeitų metų lapkričio mėnesio 17 dieną pasirodę Intel Core i7 procesoriai pademonstravo, kad daugumoje spartos testų jiems lygių nėra. Be abejo, dėl tokio pranašumo ir pakankamai tvirtų Core 2 serijos pozicijų gamintojas neketino ženkliai sumažinti šių gaminių kainos, tačiau beveik nuo Core i7 pasirodymo buvo aišku, jog vėliau sulauksime ir pigesnių šios mikroarchitektūros procesorių. Šiam tikslui Intel sukūrė Lynnfield.

45 nm keturių branduolių šerdis yra ekonomiškesnis Bloomfield variantas. O ekonomiškesnis jis dėl bendros procesoriaus ir pagrindinės plokštės kainos. Lynnfield procesoriuje integruotas yra ne tik DDR3 atminties valdiklis (oficialus palaikomas maksimalus dažnis – iki 1333 MHz), kaip Bloomfield procesoriuje, tačiau ir PCI-E kontroleris, kurio vaidmenį LGA1366 sistemose atlieka X58 šiaurinis tiltas. Lynnfield turi 16 PCI-E 2.0 linijų vaizdo plokščių prijungimui, kurias galima padalinti į 2 x 8, jeigu jungiamos dvi vaizdo plokštės. Tai dvigubai mažiau linijų, negu suteikia X58, tačiau tai visgi yra žemesnės klasės platforma, o tie kurie vis tiek nori naudoti trigubą SLI ar Crossfire su LGA1156 galės įsigyti ir brangesnes pagrindines plokštes su papildomu NF200 lustu, kuris suteiks papildomas, arba tiksliau padalins esamas PCI-E linijas ir taip leis naudoti daugiau nei dvi vaizdo plokštes. Tačiau, tiesą sakant, kyla daug abejonių, ar tokios plokštės bus populiarios, kadangi LGA1156 platformos dauguma pirkėjų laukė būtent dėl mažesnės komponentų kainos. Dėl integruoto PCI-E valdiklio procesoriaus kristalo plotas siekia 296 mm2, kas yra netgi daugiau už Bloomfield kristalo plotą, todėl Lynnfield procesoriaus gamyba Intel atsieina netgi daugiau nei brangesnių Core i7 procesorių.

Lynnfield procesoriaus viduje greitiems duomenų mainams tarp vaizdo plokščių ir procesoriaus yra naudojama sparti QPI (Quick Path Interconnect) magistralė, kuri yra naudojama ir LGA1366 procesorių bendravimui su X58 lustų rinkiniu. Kadangi visas šiaurinis tiltas jau yra perkeltas į patį procesorių, nėra didelio reikalo naudoti tokią sparčią magistralę procesoriaus sujungimui su lustų rinkiniu, kuris dabar iš esmės tėra pietinis tiltas, valdantis pagrindinės plokštės prievadus. O tam, daugumai atvejų pakanka ir 2 GB/s Intel panaudotos DMI magistralės. Kokiu atveju jos galėtų nepakakti? Paprastiems vartotojams tai greičiausiai netaikytina, tačiau RAID masyvas su keliais sparčiais SSD kaupikliais galėtų pasiglemžti nemažą dalį šios magistralės tiekiamo pralaidumo. Tačiau ir vėl tenka prisiminti, jog LGA1156 nėra LGA1366 ir kainuoja ne tiek daug.

Žvelgiant į procesoriaus spartinančiąją atmintį, pasikeitimų nematyti. Naujuose procesoriuose naudojami tie patys 32 kB L1 atminties instrukcijoms, kiekvienam iš keturių branduolių skirta po 256 kB antrojo lygio atminties, ir visi jie dalinasi dar 8 MB L3 atminties, kurioje dubliuojamas ir L2 atminties turinys. Tiesa, pasikeitimą matome ir žiūrėdami į atminties valdiklį, kuris iš trikanalio virto dvikanaliu. Tai, yra bene didžiausia spartos skirtumo tarp Lynnfield ir Bloomfield priežastis.

Rugsėjo 8 dieną Intel pristatė tris keturių branduolių procesorius su Lynnfield branduoliu, skirtus LGA1156 lizdui. Pirmasis jų yra pigiausias Core i5 750, veikiantis 2.66 GHz dažniu. Nuo likusių dviejų Core i7 870 ir 860 procesorius skiriasi taktiniu dažniu, maksimaliu Turbo Boost dažniu ir svarbiausia, Hyper-Threading technologijos nepalaikymu. Ši technologija, pristatyta dar Pentium 4 laiku, leidžia kiekvieną fizinį procesoriaus branduolį padalinti į du loginius ir taip kai kuriais atvejais padidinti našumą daugiagijėse programose. Nehalem procesorių šeimoje atsirado ir naujas elementas – Power Control Unit. Tai naujas valdiklis, sukurtas siekiant kuo efektyviau naudoti energiją. Iš esmės ši procesoriaus dalis ir leidžia naudoti Turbo Boost technologiją. Ji leidžia kilstelti vieno ar kelių procesoriaus branduolių dažnį, priklausomai nuo atliekamos užduoties. Tiesa, tam įgyvendinti procesoriaus aušintuvas turi būti pajėgus išsklaidyti procesoriaus sukeliamą šilumą. Jeigu procesoriuje esantys jutikliai \“mato\“, jog CPU aušintuvas nesusidoros su užduotimi, jo dažnis nėra didinamas.

Turbo Boost leidžia didinti procesoriaus dažnį keliais žingsniais, padidinus procesoriaus daugiklį. Be abejo, maksimalus procesoriaus dažnis su Turbo Boost gali būti pasiektas veikiant programomis, kurios išnaudoja vieną procesoriaus branduolį. Tuomet kiti branduoliai yra išjungiami, o sumažėjus suvartojamam energijos kiekiui, likusiojo dažnis padidinamas. Reiktų pastebėti, jog Turbo Boost veikia ne tik su vienu branduoliu, tačiau ir su dviem, trim bei visais keturiais branduoliais.

Dėka to paties PCU (Power Control Unit) valdiklio, procesorius gali visiškai išjungti nenaudojamus branduolius ir eliminuoti nuostolius, susijusius su srovės nuotėkiu. EIST leidžia sumažinti nenaudojamų branduolių dažnį ir taip taupyti energiją. C1E būsenos palaikymas leidžia ramybės režime dirbančiam procesoriui naudoti mažiausiai energijos, sumažinant visų branduolių daugiklius, ir sumažinant procesoriaus šerdies įtampą. Visų trijų procesorių TDP reitingas siekia 95 W, o jų palyginimą galite rasti žemiau esančioje lentelėje.

Naujasis Intel procesorių žymėjimas

Pristačius Core i7 dauguma nustebo dėl keisto procesoriaus ženklinimo, mat dauguma tikėjosi Core 3 ar kito labiau su buvusia Core 2 šeima susijusio vardo. Tačiau prieš kelis mėnesius Intel paaiškino, jog skaičius prie \“i\“ yra ne serijos numeris, o spartos indeksas, ir pranešė, kad prekyboje be Core i7 pasirodys ir silpnesni Core i5 bei Core i3 procesoriai. Patys Intel teigia, jog tai turėtų supaprastinti pasirinkimą vartotojams, tačiau realybėje tai praktiškai niekuo nesiskiria nuo ankstesnės žymėjimo sistemos.

Galbūt tai būtų buvę patogu, jeigu kiekviena i klasė naudotų skirtingus procesorių branduolius, tačiau dabar matome Core i7 procesorius su Bloomfield ir su Lynnfield branduoliais. Nuo to, kurio tipo procesorių pasirinksite, priklausys ir tai, ar naudosite trijų kanalų atmintį ar tik dviejų bei tai, kokio tipo pagrindinę plokštę teks įsigyti, mat šie procesoriai naudoja kitą procesorių lizdą. Tai, be abejo, vėl įpareigoja Intel žymėti Lynnfield ir Bloomfield šerdis turinčius procesorius skirtingais serijų numeriais (šio atveju 9** ir 8**), ir taip mes vėl grįžtame prie painiavos paprastam vartotojui. Tai greičiausiai yra Intel marketingo skyriaus sprendimas, kurio dėka kompanija galbūt gali kiek brangiau pardavinėti Lynnfield procesorius su didesniu dažniu.

Core i7 870

Šiandien apžvelgiamas procesorius yra sparčiausias ir taip pat brangiausias Lynnfield šerdį turintis gaminys, kurio didmeninė kaina siekia 562 dolerius. Keturi šio procesoriaus branduoliai veikia 2,93 GHz dažniu, o Turbo Boost režimu vieno branduolio dažnis gali pakilti net iki 3,6 GHz, kai likę nenaudojami branduoliai yra išjungiami. Kaip ir visi naujieji Lynnfield procesoriai jis palaiko vėliausias X86 praplėtimo instrukcijas, taip pat ir Intel virtualizavimo technologiją VT-X. Nors Core i7 870 ir kainuoja per 1700 litų, tai nėra Extreme procesorių šeimos narys, todėl spartinti jo keliant daugiklį nepavyks. Įprastas vidinio dažnio daugiklis šiame procesoriuje yra 22x. Energijos taupymo režime jis gali nukristi iki 9x, o naudojant Turbo Boost – pakilti iki 27x.

Mažmeninė procesoriaus dėžutė pakankamai kuklaus dydžio. Joje randame procesorių, dokumentaciją ir aušintuvą su iš anksto užtepta termopasta. Aušintuvo dydis, lyginant su aukštos klasės aušintuvais, naudojančiais 120 mm ventiliatorius, atrodo pakankamai smulkiai. Visas jis, išskyrus varinį pagrindą, pagamintas iš aliuminio, neturi jokių šiluminių vamzdelių ir naudoja 80 mm ventiliatorių. Įspūdingu jo tikrai negalima pavadinti, tačiau į jį pažiūrėjus bent jau galima tikėtis, kad šis procesorius ypatingai nekais. Nors aušintuvas ir yra panašus į LGA775 lizdo aušintvus, tačiau turi kitokį tvirtinimo fiksatorių išdėstymą, dėl kurio LGA1156 lizdui netinka LGA775 aušintuvai.

Procesoriaus matmenys yra mažesni už LGA1366 procesorių ir pakankamai artimi LGA775 procesoriui. Viršuje matome įprastą IHS su procesoriaus markiruotėmis, kuris apsaugo procesoriaus kristalą, apačioje 1156 kontaktus uždengia apsauginis dangtelis.

Intel P55

Kaip ir Bloomfield procesorių atveju, Intel yra vienintelis lustų rinkinių Lynnfield procesoriams gamintojas. Ir situacija vargu ar artimiausiu metu pasikeis. Intel, nors ir planavo gaminti lustų rinkinius šiems procesoriams, artimiausiu metu jų tikrai nepristatys, o daugiau kandidatų tiesiog nėra.

Taip, P55 (kodinis pavadinimas – Ibex Peak) iš tiesų yra tik vienas lustas – pietinis tiltas. Nei grafikos posistemio, nei atminties valdiklio jame nėra įrengta. Kaip jau minėjau anksčiau, visas šiaurinis tiltas yra perkeltas į patį procesorių. P55 yra pagamintas naudojant 65 nm technologinį procesą, taip pat, kaip ir X58. P55 labai primena ICH10 pietinį tiltą, kuris komplektuojamas su X58 (LGA1366 platforma) ir P4* (LGA775 platforma) Šiauriniais tiltais. Kaip ir ICH10, P55 palaiko iki 6 SATA2 įrenginių (palaikoma ir Intel Matrix RAID technologija), turi gigabitinį tinklo posistemį (Intel 82578DC) ir, žinoma, garso prievadą. Vieninteliai pastebimesni pokyčiai lyginant abiejų gaminių funkcionalumą yra dviejų papildomų USB 2.0 lizdų palaikymo galimybė P55 pietiniame tilte (iš viso – 14), ir dvi papildomos 500 MB/s PCI-E x1 linijos (iš viso – 8). Blokinę P55 diagramą galite matyti kiek žemiau.

Šiam tiltui nereikia aušinti nereikia masyvių radiatorių ar triukšmingų ventiliatorių, kadangi jo TDP tesiekia 4,7 W. Dėl to pagrindinių plokščių gamintojai turi daugiau erdės patogiai išdėstyti komponentus savo gaminiuose.

MSI P55-GD65: pakuotė ir komplektacija

P55-GD65 pagrindinė plokštė įpakuota įprastinio dydžio dėžutėje. Priekinėje jos dalyje neperkrautame fone gerai matomas plokštės pavadinimas, keli palaikomų procesorių, technologijų ir gamintojo logotipai. Galinėje dalyje jau pateikiama nemažai tiek informacijos apie pačią plokštę, tiek ir reklaminių šūkių. Čia paminimas tiek ir pilnas plokštės specifikacijų sąrašas ir pakuotės turinys, už ką reiktų pagirti MSI, ir galinių jungčių fotografija, ir keli žodžiai apie APS, DrMOS, OC Genie ar SuperPipe technologijas.

Priedų su šia pagrindine plokšte MSI tikrai negaili. Be poros vartotojo vadovų ir instaliavimo nurodymų, RAID instrukcijų knygelės ir Winki (greitai užsikraunančios Linux operacinės sistemos) lankstinuko dėžutėje randame pora kompaktinių diskų su tvarkyklėmis ir programine įranga, Floppy kabelį, IDE kabelį iki dviejų įrenginių prijungimui, keturis SATA kabelius, du molex į SATA maitinimo kabelių adapterius, galinį skydelį su dviem papildomom USB jungtimis, M kištukus patogesniam kabelių prijungimui, SLI bei Crossfire tiltelius ir galinį pagrindinės plokštės skydelį.

Specifikacijos

Plokštė

Juoda spalva dabar yra bene populiariausia tarp pagrindinių plokščių gamintojų savo aukštos klasės gaminiams. MSI taip pasirinko juodos spalvos PCB šiam gaminiui, kurio išvaizdos tikrai negadina ir kelios mėlynos spalvos jungtys. Iš pirmo žvilgsnio plokštė atrodo gana \“tuščia\“ dėl vieno P55 lusto su mažu radiatoriumi, tačiau, pažiūrėjus iš arčiau, matome visas reikalingas šiuolaikines jungtis ir prievadus.

P55-GD65 turi du PCI-E 2.0 x16 lizdus, kuriuos valdo centrinis procesorius. Tiesa, abu jie negali teikti tokio pralaidumo vienu metu Naudojant vieną vaizdo plokštę viršutinis lizdas veikia x16 režimu, o naudojant dvi plokštes pralaidumas paskirstomas po 8x abiems jungtims. Be šių jungčių čia yra ir du įprastiniai PCI lizdai, du PCI-E x1 ir vienas PCI-E x4 lizdas. Pastaruosius lizdus valdo jau pietinis pagrindinės plokštės tiltas. Praplėtimo lizdų išdėstymui priekaištų neturiu. MSI Tarp x16 lizdų yra dviejų lizdų tarpas, todėl čia puikiai tiks bet kokios dvi vaizdo plokštės, įrengtas PCI-E x4 lizdas, kuris gali pasitarnauti kiek daugiau pralaidumo reikalaujančioms plokštėms, kaip RAID valdikliams, o įdėjus dvi sparčias vaizdo plokštes laisvi lieka vienas PCI, vienas PCI-E x4 ir vienas PCI-E x1 lizdai.

Akivaizdu, jog su plokšte nekyla jokių nenumatytų problemų su dviem vaizdo plokštėm. Žemas lustų rinkinio aušintuvas netrukdys įdėti vaizdo plokščių, ir jos neblokuos jokių kitų jungčių, kadangi visos šešios P55 valdomos SATA2 jungtys pasuktos 90 laipsnių kampu ir nukreiptos į plokštės kraštą. Taip pat nukreipta ir PCI-E magistralę naudojančio JMicron JMB363 lusto valdoma IDE jungtis, o dar viena to paties lusto valdoma SATA2 jungtis visiškai patogiai atsiduria tarp dviejų įdėtų vaizdo plokščių.

Persikėlę į viršutinę plokštės dalį matome keturis RAM lizdus vietoje šešių, kuriuos jau esame įpratę rasti LGA1366 plokštėse, kadangi Lynnfield procesoriai turi tik dviejų kanalų integruotą atminties valdiklį. Turėkite omenyje, jog norint, jog kompiuteris su šia pagrindine plokšte sėkmingai užsikrautų, pirmame atminties lizde būtinai turi būti atminties modulis. Čia jis yra antras nuo procesoriaus lizdo pusės. Neapsižiūrėjęs ir sudėjęs RAM modulius į pirmą ir trečią lizdus (iš tiesų – antrą ir ketvirtą), turėjau galimybę pamatyti, jog sistema su tokia atminties konfigūracija apskritai nesikrauna.

Šalia atminties lizdų įrengta 24 kontaktų ATX maitinimo ir diskelių įrenginio jungtys, trys aušintuvų jungtys (plokštė iš viso jų turi keturias). Tačiau ne tai patraukia akis. Dėmesys krypsta į mėlyną plastikinę juostelę su skylutėmis. Tai – taškai, leidžiantys matuoti centrinio procesoriaus, atminties valdiklio, atminties bei pietinio tilto įtampas tiesiog prijungus multimetrą. Tokia funkcija paprastiems vartotojams mažai aktuali, tačiau spartintojai, ypač modifikuojantys plokštes siekdami stabilesnių įtampų, šią savybę turėtų įvertinti. Tiesa, kaip parodė plokštės bandymai, programinės įrangos rodomos įtampos su šia plokšte yra praktiškai identiškos realioms įtampoms, rodomoms multimetro.

Dr-MOS technologija apjungia įprastinius MOSFET\’us ir „draiverį“ į vieną integrinį grandyną. Pasak MSI, tai leido pasiekti mažesnius galios nuostolius procesoriaus maitinimo grandinėje ir žymiai greitesnį fazių perjungimą. Kaip ir Gigabyte DES ar ASUS EPU, MSI palaikoma APS sistema (Active Phase Switching) leidžia automatiškai reguliuoti, kiek aktyvių fazių naudojama procesoriaus maitinimui (nuo dviejų neapkrovus procesoriaus iki 6, esant maksimaliai apkrovai). APS veikimą puikiai demonstruoja ir virš RAM lizdų įrengti šeši mėlyni šviesos diodai, kurie užsižiebia, priklausomai nuo aktyvių fazių skaičiaus.

Aplink procesorių vietos gana nemažai, nepaisant gana didelių radiatorių, kurie aušina 6+1 fazių procesoriaus ir atminties valdiklio maitinimo grandinę, o tiksliau MSI plačiai reklamuojamas ir kiek anksčiau paminėtas Dr-MOS mikroschemas. Čia, kaip ir visoje plokštėje naudojami \“Solid state\“ tipo kondensatoriai bei induktoriai su feritinėmis šerdimis. Nors abu radiatoriai sujungti vos vienu šiluminiu vamzdeliu, MSI skuba akcentuoti, jog tai jų \“Super pipe\“ technolojija. Tai tiesiog žmonių iš marketingo skyriaus sumanymas – taip MSI vadina savo naudojamus 8 mm diametro šiluminius vamzdelius. Iškart už Dr-MOS aušinimo įprastinėje vietoje randame 8 kontaktų EPS jungtį procesoriaus maitinimui.

Galinėje pagrindinės plokštės panelėje randame du PS/2 lizdus klaviatūrai ir pelei, koaksialinę ir optinę S/PDIF garso išvestį, septynias USB 2.0 jungtis, vieną IEEE 1394 (Firewire) jungtį du lizdus tinklo kabeliams (1 Gbps), 6 garso plokštės išvesties/įvesties lizdus ir eSATA jungtį. Šiam komplektui iš tiesų nieko netrūksta. Atsisakius senų COM ir LPT jungčių, kurias naudoja retas vartotojas, atsirado daugiau vietos šiuolaikiniams prievadams. Vienintelė jungtis, apie kurią norėčiau pakalbėti išsamiau, yra eSATA. Spartos atžvilgiu, tai puiki sąsaja išorinių kietųjų diskų prijungimu, tačiau net ir nedaug energijos naudojantiems 2.5\“ diskams maitinti papildomai reikalinga prijungti kitą kabelį (dažniausiai miniUSB), kadangi eSATA magistralė skirta tik duomenų perdavimui. MSI naujose savo plokštėse naudoja kartu su OCZ sukurtą Power eSATA jungtį, kuria įrenginiams tiekiamas ir maitinimas. Tiesa, norint pasinaudoti šiuo privalumu reikės ir kaupiklio, kuris suderinamas su Power eSATA. O tokių šiuo metu, deja, tikrai nėra daug.

Nusikėlę į pačią plokštės apačią randame jungtis šešiems papildomiems USB lizdams, CD audio kabeliui, jungtims garso išvesčiai ir mikrofonui kompiuterio priekyje, S/PDIF lizdams, kontaktus COM jungties prijungimui, bei papildomam Firewire lizdui. Kampe įrengi kontaktai korpuso laidų prijungimui. Priėjimas prie jų įdėjus plokštę į korpusą nėra labai patogus, tačiau šiuo atveju padeda M Connectors kištukai. Netoli taip pat randame ir kompiuterio įjungimo mygtuką, kuris praverčia, kai pagrindinė plokštė naudojama be korpuso, ir tris neįprastus mygtukus. Pirmasis jų – OC Genie, kurio pagalba pagrindinė plokštė pati paspartina procesorių ir atmintį. Likę du mygtukai pažymėti pliuso ir minuso ženklais. Jie skirti padidinti arba sumažinti pagrindinės procesoriaus magistralės dažnį 1.5 MHz. Šalia šių mygtukų labai malonu būtų buvę išvysti ir Clear CMOS ir perkrovimo mygtukus.

MSI P55-GD65 naudoja jau įprastu tapusį integruotą 8 + 2 kanalų Realtek ALC889A garso posistemį. Abu tinklo posistemiai yra valdomi taip pat firmos Realtek RTL8111DL lustų, kurie naudoja PCI-E maigstralę duomenų perdavimui. Už Firewire jungtis atsakingas VIA [url=http://www.via.com.tw/en/products/peripherals/1394/vt6315/]VT6315N[/i] valdiklis. Fintek F71889F valdo visus likusius lizdus ir jungtis, tokias kaip klaviatūros ar diskelių įrenginio. Jis taip pat atlieka ir temperatūrų ir kitų kompiuterio parametrų stebėjimo funkcijas.

Kalbant bendrai, plokštės komponentų išdėstymas neturi jokių didelių trūkumų.

BIOS

MSI šiai plokštei naudoja modifikuotą American Megatrends BIOS kodą. Vartotoją pasitinka įprastas langas su pažįstamais meniu. Nieko išskirtinio Standard CMOS Features, Advanced BIOS Feature ar Integrated Peripherals nustatymuose nėra. Čia tik gerai pažįstami kaupiklių, RAID ir plokštės valdiklių nuostatos.

H/W Monitor skiltyje pateikiama informacija apie sistemos temperatūras, įtampas, ventiliatorių darbą. Čia pat galima pakeisti papildomų prie plokštės jungiamų ventiliatorių greičius. Green Power skiltyje galima įjungti arba išjungti automatinį procesoriaus maitinimo fazių valdymą ir stebėti informaciją apie procesoriaus naudojamą galią, kuri, deja, ne visada pateikiama tiksliai.

Cell Menu MSI nuo seno vadina savo pagrindinių plokščių BIOS spartinimo skiltį. Šioje skiltyje yra tiek ir visi reikalingi nustatymai spartinimui, įskaitant galimybę keisti pagrindinės procesoriaus magistralės dažnį (BCLK), procesoriaus daugiklį, procesoriaus, atminties, atminties valdiklio ir lustų rinkinio įtampas, QPI daugilkį, atminties daugiklį, reguliuojantį atminties dažnį, daugybę RAM uždelsimo ciklų, valdyti XMP profilius (jei atmintinė palaiko šią funkciją). Čia taip pat galima išjungti ar įjungti OC Genie mygtuko ir BCLK +/- mygtukų veikimą, EIST ir C1E energijos taupymo režimą, galimybę atjungti du ar tris branduolius, HT ar virtualizacijos, Turbo Boost funkciją (jį pasirinkimų meniu atsiranda tik tada, kai aktyvi EIST funkcija) ir netgi peržiūrėti informaciją apie palaikomas procesoriaus technologijas. Šiame skyrelyje man užkliuvo tik vienas punktas – QPI magistralės daugiklis. Jį šioje plokštėje galima sumažinti tik iki 16x, tačiau spartinant šį parametrą kartais gali norėtis sumažinti iki truputį mažesnės reikšmės.

P55-GD65 BIOS atnaujinti galima ir su MSI Live Update programa iš Windows, tačiau M-Flash BIOS skiltyje galima atlikti tą patį. Pakanka į USB atmintinę įrašyti BIOS failą ir jis automatiškai atpažįstamas atnaujinimo programos. Čia taip pat galima išsaugoti seną BIOS į USB atmintinę arba užkrauti BIOS iš tiesiai iš atmintinės (pastarosios funkcijos išbandyti neteko).

[/url]

Paskutinis BIOS skyrius, kurį verta atskirai paminėti, yra Overclocking Profile. Jame vartotojams leidžiama išsisaugoti iki 6 BIOS nustatymų su skirtingais spartinimo nustatymais. Tai tikrai nėra naujiena, o greičiau malonus priedas, sutaupantis šiek tiek laiko ieškant geriausių nustatymų spartinant kompiuterį. Čia taip pat leidžiama pasirinkti, po kelių nesėkmingų sistemos užsikrovimo bandymų atstatyti parametrus į numatytuosius. Ši funkcija veikė puikiai, ir spartinant niekada neteko pasinaudoti Clear CMOS trumpikliu.

Testai

Metodika

Nors mano rankose atsidūrė tik vienas Core i7 870 procesorius, šiandienos testuose taip pat pabandžiau susimuliuoti ir Core i7 860 bei Core i5 750 procesorius, atitinkamai nustatęs jų veikimo dažnį, reguliuojant daugiklį, išjungus arba įjungus SMT priklausomai nuo procesoriaus modelio, taigi spartos atžvilgiu rezultatai turėtų atitikti visų trijų procesorių atskirtus rezultatus. Platformos su Core i7 procesoriumi duomenis galite matyti lentelėje, tačiau taip pat norėjosi sužinoti, kaip naujiems procesoriams sekasi pasirodyti prieš Phenom II procesorius. Tam tikslui panaudotas Phenom II 910 procesorius, paspartintas iki 3.4 GHz (262 MHz x 13; 2096 MHz HT), kas spartos atžvilgiu turėtų būti labai panašu į kol kas galingiausią Phenom II 965 procesorių. Minimalus spartos prieaugis turėtų atsirasti dėl didesnės HT magistralės dažnio, tačiau tikrai nemažesnis spartos kritimas atsiras dėl kartu su šiuo procesoriumi naudojamos DDR2 tipo atminties (A-Data Overclock Extreme Edition DDR2-800), kurią tegali naudoti maniškė ASRock A780GXE/128M pagrindinė plokštė. Visi kiti naudojami komponentai identiški Intel platformoje naudojamiems. Kalbant bendrai, palyginimas su Phenom II yra tik apytikslis.

Core i7 procesorius bandytas su įjungta SMT funkcija, tačiau su išjungta Turbo Boost funkcija. Nors formaliai tai nėra spartinimas, o tik procesoriaus funkcija, pakankamai sunku sekti, kada ir kaip ji naudojama (įjungus Turbo Boost procesoriaus dažnis nebuvo nukritęs žemiau 3.2 GHz), todėl bendruose grafikuose matysite rezultatus be Turbo Boost, be to, Turbo Boost būtų trukdęs tiksliai susimuliuoti Core i5 750 ir Core i7 860 procesorių. Žinau, jog tie, kurie nespartins šių procesorių, naudos Turbo Boost funkciją, kuri greičiausiai iškart bus įjungta pagrindinės plokštės BIOS nustatymuose. Dėl to šios funkcijos įtaka procesoriaus našumui taip pat išbandyta atskiroje šios apžvalgos dalyje išbandytos ir Core i7 870 galimybės su Turbo Boost. Taip pat apžvelgta ir HyperThreading įtaka procesoriaus našumui.

Procesoriai ir pagrindinė plokštė išbandyta visoje eilėje testų, kurie leistų įvertinti gaminių pasirodymą skirtingose užduotyse. Taip pat įvertintos ir pagrindinės plokštės prievadų efektyvumas. Testams naudotos programos: 3D Mark Vantage, 3D Mark 2006, Everest 5.02, Cinebench R10, Blender 2.49b, Paint.NET 3.36, Windwos Media Encoder 9 x64, Fritz Chess, TechARP x264 encoder, WinRAR 3.8, 7-Zip 4.65, Pov-Ray 3.7 Beta, wPrime 2, dBPoweramp 13.3, HD Tach 3.0.4, RightMark Audio Analyzer 6.2.3 ir žaidimai: World in Conflict: Soviet Assault, Crysis Warhead, Far Cry 2, Resident Evil 5, Left 4 Dead ir Enemy Territory: Quake Wars. Testams naudota Windows Vista Ultimate 64 bitų operacinė sistema su SP1 ir Catalyst 9.9 vaizdo plokštės tvarkyklės. Testų sistemos komplektacija pateikiama žemiau.

Rezultatai

Atminties posistemis

Net ir su dviejų kanalų atmintimi Core i7 rodo gana įspūdingus atminties valdiklio rezultatus.

Bendrieji testai

Procesoriaus skaičiavimo pajėgumai išbandyti wPrime ir Fritz Chess programomis, Everest procesoriaus testais ir žaidimų veikimą imituojančiais Futuremark testais.

Everest procesoriaus bei atminties testuose nesitikėjau ypatingai gerų Phenom II rezultatų dėl naudojamos DDR2 atminties, tačiau lyginant su Intel procesoriais jis atrodo tikrai neblogai. Matome, jog Core i5 dėl HT nepalaikymo turi problemų išlaikant gerus rezultatus.

3D Mark Vantage teste rikiuotės priekyje stovi 860 ir 870 modeliai, dėl HT palaikymo gavę aukščiausius CPU įvertinimus, 750-as truputį lenkia AMD gaminį. Senesnėje programos versijoje vaizdas kiek skiriasi. Phenom II čia pasirodo geriau už Core i5 ir netgi Core i7 860.

WPrime apskaičiuoja 32 milijonus skaičiaus PI skaitmenų po kablelio. Tam ji panaudoja visus procesoriaus branduolius, dėl ko matome nemažą HT technologiją palaikančių procesorių atitrūkimą.

Šachmatais geriau sekasi žaisti daugiau procesų gijų turintiems procesoriams, nes Fritz šachmatų variklis labai \“mėgsta\“ daugiabranduolinius procesorius.

Žaidimai

Procesorius išbandėme šešiuose žaidimuose. Kadangi šiuolaikinių žaidimų spartą labiausiai riboja vaizdo plokštė, norint išsiaiškinti, kuris procesorius yra efektyvesnis šioje srityje, geriausia testuoti žaidimą žemais nustatymais ir raiška, kad grafikos plokštė nebūtų ribojantis faktorius. Visgi tai tinka išsiaiškint tik kuris gaminys yra spartesnis teoriškai. Realiai tokiose žemose raiškose ir nustatymuose žais nedaug kas, o aukštesniuose nustatymuose skirtumai tarp skirtingo pajėgumo procesorių po truputį lyginsis, kadangi apkrova vaizdo posistemiui didės. Dėl šių priežasčių išbandžiau žaidimus tiek 1280 x 1024 raiškose, tiek ir didelėje raiškoje su aukštesniu detalumu ir kraštinių glotninimu (angl. Anti-Aliasing). Pastarieji nustatymai nėra tokie aukšti, kokius naudoju testuodamas vaizdo plokštes (visgi bandome išsiaiškinti procesorių pajėgumo skirtumus).

Visuose žaidimuose, išskyrus Resident Evil 5 net ir esant mažai raiškai procesorius turi mažai įtakos, o įjungus realesnę raišką skirtumai apskritai dingsta. Tai tik dar vienas įrodymas, jog šiuolaikiniams žaidimams kur kas svarbesnė naši vaizdo plokštė, nei procesorius. Visgi matome, jog Phenom II nuo konkurentų atsilieka tik minėtame RE5 žaidime žemoje raiškoje bei nesugeba išlaikyti konkurencingo minimalaus kadrų skaičiaus per sekundę WiC:SA žaidime, kuriam nemažai įtakos turi procesorius, žemoje raiškoje.

Video konvertavimas

Tiek AviSynth, tiek ir Windows Media Encoder išnaudoja keturių branduolių procesorius, tačiau čia nematome Intel procesorių pranašumo prieš 3.4 GHz dažniu veikiantį Phenom II procesorių. Windows Media Encoder 9 taip pat nelabai \“mėgsta\“ HyperThreading technologiją (tai matyti iš kur kas geresnių Core i5 750 rezultatų), dėl ko Phenom II procesorius 10 minučių Mpeg2 vaizdo įrašą aukščiausia kokybe WMV formatu sugeba konvertuoti pastebimai greičiau. Naudojant x264 kodeką vieną kartą nuskaitant įrašą AMD procesorius netgi pirmauja, tačiau rezultatas krenta naudojant dvigubą skenavimą.

Audio konvertavimas

dBPowerAmp 13.3 išbandyta konvertuojant 1 val. 33 min. Audio CD kokybės WAV garso įrašą į FLAC (8 kompresijos lygis) ir 320 kbit MP3 formatus. Abejose užduotyse procesoriai rodė panašius rezultatus. Lame ir FLAC kodekai konvertuojant vieną failą nepritaikyti daugiabranduoliniams procesoriams ir HT čia neturi jokios teigiamos įtakos, todėl Phenom II sistema nuo Intel procesorių neatsiliko.

3D generavimas

Visos šios programos išnaudoja keturis procesorių branduolius ir Intel HT technologiją, dėl kurios Intel procesoriai rodo geresnius rezultatus. Core i5 neturi šios technologijos palaikymo, todėl visuose testuose Core i5 pralaimi 3.4 GHz Phenom procesoriui. Netgi vieno branduolio rezultatas Cinebench programoje yra Core i5 nenaudai. Didžiausias skirtumas matyti Blender programoje. Core i7 860 ir 870 dėl didesnio dažnio ir HT pastebimai pranašesni.

Archyvavimas

Archyvavimo tesuose matyti dvejopi rezultatai. WinRAR, rodos, neypatingai mėgsta spartintą Phenom II sistemą, tačiau 7-Zip ji nė kiek nenusileidžia ir netgi lenkia Core i5 750. HT ir vėl padeda 860 ir 870 modeliams atsidurti viršuje.

Vaizdų apdorojimas

Paint.NET yra nemokama programa nuotraukų apdorojimui. Šiame teste nuotraukai taikome įvairūs filtrai. Ji išnaudoja daugiabranduolinius procesorius, ir čia visi trys Intel procesoriai pasirodo taip, kaip iš jų ir buvo galima tikėtis. Phenom II, nors ir minimaliai, tačiau atsilieka nuo lėčiausio Core i5.

Spartinimas

Spartinant išbandyta, kokį dažnį procesorius pajėgus pasiekti naudojant įprastinę įtampą, mėginant pagrindinės plokštės galimybes siekta maksimalios procesoriaus magistralės vertės sumažinus daugiklį, o galiausiai išbandytas ir maksimalus procesoriaus dažnis. Pirmiesiems testams naudotas standartinis prie procesoriaus pridedamas Intel aušintuvas. O štai paskutiniame spartinimo potencialo bandyme naudotas Noctua NH-U12P aušintuvas su dviem Coolink Swift 2 120 mm ventiliatoriais. Plokštės BIOS buvo atnaujintas iki 1.3 versijos su M-Flash.

MSI P55-GD65 palaiko OC Genie funkciją, kuri vieno mygtuko paspaudimu leidžia automatiškai paspartinti procesorių. Šis mygtukas bent jau mūsų gautame plokštės egzemplioriuje buvo iškart įjungtas, taigi tik surinkus kompiuterį ir įrašęs operacinę sistemą pastebėjau, jog procesoriaus dažnis nuo standartinių 2,93 GHz pakilęs iki daugiau nei 3,5 GHz. Viskas veikė stabiliai, be jokių priekaištų. OC Genie sumažino procesoriaus daugiklį iki 19 ir padidino pagrindinės magistralės dažnį. Tačiau nelabai maloniai nuteikė ~1,45 V įtampa, kuri, OC Genie sprendimu, buvo tiekiama procesoriui. Net jeigu procesoriui aušinti ir būtų naudojamas aukštos klasės aušintuvas (tuo metu procesorių aušino įprastinis nedidelis Intel aušintuvas, pridedamas prie procesoriaus), tokia įtampa 45 nm technologinio proceso gaminiui, kurio nominali įtampa yra tik 1,16 V, yra netinkama naudojimui kasdien. Pasak Intel, maksimali įtampa šiam procesoriui yra 1,4 V, todėl būtų malonu matyti, jog ši riba nebūtų peržengta. Įjungus OC Genie taip pat neveikia rankinės BIOS spartinimo nuostatos bei M-Flash BIOS perrašymo programa.

Laimei pagrindinės plokštės BIOS, kaip galėjote matyti apžvalgos skyrelyje \“BIOS\“ yra visa krūva nustatymų procesoriaus ir atminties spartinimui. Taigi, pirmasis testas, su įprastiniu procesoriaus aušintuvu ir 1,16 V procesoriaus įtampa praėjo be problemų. Sumažinus atminties daugiklį viena reikšme ir QPI daugiklį nustačius į 16x pavyko pasiekti 150 MHz magistralės dažnį ir 3,3 GHz dažnį. Tokiu dažniu veikiančio procesoriaus temperatūros apkrovus su standartiniu aušintuvu pakilo maždaug 3 laipsniais.

Tolesniems bandymams į pagalbą pasitelkiau Noctua aušintuvą su dviem ventiliatoriais. Padidinus BCLK magistralės dažnį iki 185 MHz pavyko pasiekti 4,07 GHz dažnį. Tam prireikė procesoriaus įtampą pakelti iki 1, 326 V, o VTT įtampą – iki 1,25 V. Tiesa, apkrovus procesorių įtampa kažkodėl pakildavo 0,04V, nors procesoriui veikiant įprastu dažniu, vdroop ir siekė 0,032 V. Tokie nustatymai pasirodė tinkami naudoti kiekvieną dieną, esant pakankamam aušinimui.

Maksimalaus QPI magsitralės dažnio paieškos baigėsi ir maksimaliu procesoriaus dažnio radimu. Nepaisant centrinio procesoriaus, atminties valdiklio ar lustų rinkinio įtampų, sumažintų RAM ir procesoriaus daugiklių ar padidintų taimingų, nepavyko peržengti 187 MHz dažnio. Peržiūrėjęs kitus sprartinimo rezultatus pamačiau, kad plokštė dauguma atvejų gana nesunkiai pasiekia 200 MHz dažnį. Visgi mūsų atveju maksimali stabili riba buvo 187 MHz.

Paspartintas procesorius taip pat išbandytas eilėje programų. Rezultatus galite matyti žemiau esančiose diagramose. Paspartinus procesorių atmintis veikė 1480 MHz dažniu ir 8-8-8-20 taimingais.

Rezultatai akivaizdūs. Tokiose užduotyse, kaip vaizdo ar garso įrašų konvertavimas papildomas gigahercas gali sutaupyti nemažai laiko, bet žaidžiant realiose raiškose skirtumo beveik nematyti. Turint tokio pajėgumo procesorių, žaidėjams kur kas labiau verta spartinti vaizdo plokštę.

HT ir Turbo Boost įtaka procesoriaus spartai

Kokias išvadas galima padaryti išbandžius Core i7 su/be Turbo Boost ir HT? Šios savybės leidžia procesoriams įgauti nuo kelių iki daugiau nei 50 procentų pranašumą su retomis išimtimis. Kadangi po ranka neturiu tikro Core i5 procesoriaus, negaliu išbandyti, kaip jo sparta skirtųsi naudojant Turbo režimą, tačiau sprendžiant iš i7 870 rezultatų, to turėtų užtekti pavyti iki 3.4 GHz paspartintą Phenom II procesorių daugumoje testų, kuriuose Core i5 atsiliko. HT atrodo gana svarbus šiuolaikinėse užduotyse, kai daugiabranduoliniai procesoriai yra išnaudojami nemažos dalies programų.

Temperatūros, galios sąnaudos

Phenom II procesoriaus temperatūros šioje skiltyje nebus lyginamos. Tiesioginis temperatūrų palyginimas pagal procesorių daviklių parodymus nėra tikslus ne tik todėl, Kad Phenom II procesorius veikia ne nominalia įtampa bei naudojo kitą aušintuvą, bet ir todėl, kad procesoriuose esantys davikliai yra skirtingose vietose bei skirtingų gamintojų yra skirtingai kalibruoti. Procesoriams apkrauti naudota OCCT 3.0 programa 15 minučių. Kambario temperatūra testuojant siekė 24 laipsnius pagal Celsijų.

Integruotas šiaurinis tiltas procesoriui \“padeda\“ kaisti dar labiau. Ir, nepaisant 45 nm technologinio proceso, kuklus Intel aušintuvas leidžia pakilti procesoriaus temperatūrai virš 70 laipsnių. Norint pasiekti 4 GHz su šiuo procesoriumi, reikalingas žymiai efektyvesnis aušinimas.

Maksimali lustų rinkinio radiatoriaus temperatūra testuojant siekė 48 laipsnius pagal Celsijų.

Taip pačiai diagramoje pateikiame duomenis ir apie procesoriaus galias. Procesoriui apkrauti buvo naudojama OCCT 3.0 programa, vaizdo plokštė papildomai apkrauta nebuvo. Noriu atkreipti dėmesį, kad čia esantys skaičiai yra PM-300 vatmetro, jungiamo tiesiai į rozetę ir matuojančio viso kompiuterio elektros energijos sąnaudas. Čia neatsižvelgta į galios nuostolius maitinimo bloke ar pagrindinės plokštės procesoriaus maitinimo grandinėje bei kitų kompiuterio komponentų sąnaudas.

Kaip matote, paspartintas procesorius naudoja žymiai daugiau galios nei veikdamas įprastu dažniu. Intel panaudotos energijos taupymo funkcijos padeda efektyviai sumažinti eikvojamą galią, kai procesorius nėra apkrautas. Spartinto Phenom procesoriaus su padidinta įtampa rezultatus lyginti būtų nekorektiška, tačiau įdomumo dėlei paminėsiu, jog apkrovus procesorių jos siekė 270 W, o neapkrovus – 176 W (C\’n\’Q išjungtas).

SATA ir USB pralaidumas

Kaip ir visada, Intel valdikliai rodo gerus rezultatus.

Integruotas garso posistemis

Programos RightMark Audio Analyzer Rezultatus pateikiame lentelėje.

Iš tiesų rezultatai yra gana vidutiniški, turint omenyje, jog ALC889A šiuo metu yra vienas geriausiai garsą atkuriančių integruotų posistemių. Netgi anksčiau bandytos MSI K9N2 ir XFX 750a su ALC888 rodė geresnius rezultatus.

Išvados

Žiūrint į testų rezultatus sunku vadinti Core i7 870 protingu pirkiniu. ~1720 litų kaina beveik dvigubai didesnė už Core i7 860 ir beveik tris kartus didesnė už Core i5 750. Paprastai sumokėjęs dvigubai daugiau pinigų norėčiau turėti ir bent jau 50 – 60 procentų didesnį našumą, tačiau rezultatai į tokius iš tolo nepanašūs. 870-as modelis šiuo metu atsidūręs tokioje pat pozicijoje, kokioje prieš kiek laiko buvo ir 940-as, kuris už dvigubą kainą siūlė menką spartos prieaugį.

Kalbant apie 860-ą ir 750-ą, tenka pripažinti, jog jie atsidūrę kur kas geresnėje kainų kategorijoje. Taip, be Turbo Boost šis procesorius daugumoje testų nusileidžia 3.4 GHz Phenom\’ui, bet įvertinus procesorių spartą ir jos prieaugį naudojant Turbo Boost, Core i5 750 bendru atveju ko gero būtų truputį greitesnis už Phenom II 955/965, o spartinat iš jo būtų galima išspausti daugiau nei iš Phenom II procesorių. Visgi Core i7 pagrindinių plokščių kainos yra didesnės už Phenom II plokščių, todėl jei spartinimas nėra prioritetas, galima rinktis AMD platformą sutaupant pora šimtų litų iš esmės neprarandant spartos, taigi AMD procesoriai iš vidurinio kainų segmento nelieka išstumti.

Tuo tarpu Core i7 860 atrodo kaip tinkamas sekantis žingsnis po Phenom II procesorių. šiuo metu jis kainuoja tiek pat, kiek ir Core i7 920. Nors pastarojo palyginimui neturėjau, jie spartos atžvilgiu turėtų būti apylygiai (dėl didesnio Turbo Boost dažnio 860 greičiausiai pirmautų), tačiau jam nereikia tokios brangios pagrindinės plokštės.

Bendrai MSI P55-GD65 palieka gerą įspūdį. Su šio gamintojo pagrindinėmis plokštėmis asmeniškai esu susidūręs tik kelis kartus, tačiau ši plokštė visais atžvilgiais yra geriausia iš jų. Stipriosios plokštės pusės yra protingas komponentų išdėstymas ir didelė prievadų bei palaikomų technologijų gausa. Nesupraskite klaidingai – iki pačių \“ekstremaliausių\“ plokščių savybių sąrašo GD65 dar šio to trūksta, tačiau ne visos jos reikalingos net ir gerai kompiuterių techniką išmanančiam mėgėjui.

Prie OC Genie technologijos MSI galėtų dar šiek tiek padirbėti, ir tai galėtų tapti gera priemone laikinai paspartinti procesorių atliekant intensyvias užduotis. Žinoma, plokštė turi kelis trūkumus, tokius kaip ne per geriausią integruotą garso posistemį ar BIOS nustatymų išvalymo ir perkrovimo mygtukų nebuvimą. Su visa mūsų testų sistema jai taip pat neypatingai gerai sekėsi ir spartinti procesorių – 187 MHz BCLK dažnis tikrai nėra didelis.

Tai vienintelė mano kol kas bandyta P55 pagrindinė plokštė, o parduotuvėse šiuo metu yra dar kelios panašią kainą (MSI P55-GD65 kainuoja apie 470 litų) turinčios plokštės su taip pat puikiomis specifikacijomis, todėl išskirti MSI P55-GD65 negaliu. Visgi tai bet kokiu atveju gana gera, patogi naudojimui plokštė.