„Dell Alienware AW2518H“: 240 Hz, G-Sync + ULMB ir kažkoks kitoks TN

G-Sync, ULMB ir ar skiriame 144 Hz nuo 240 Hz?

AW2518H savyje turi specialų G-Sync modulį, kuris pakeičia tradicinį skalerį. Palaikymą turinti „GeForce“ plokštė tada gali kalbėtis su šituo G-Sync moduliu, leidžiant dinamiškai keisti monitoriaus skleistinės dažnį priklausomai nuo vaizdo plokštės generuojamų fps. Tai leidžia išvengti vaizdo plyšinėjimo kai VSync išjungtas arba trukčiojimo/papildomo vėlinimo, kai VSync funkcija įjungta. G-Sync yra aktyvuojamas iš „nVidia“ tvarkyklių valdymo panelės. Display sekcijoje reikia surasti Set Up G-SYNC ir pažymėti funkciją aktyvuojantį laukelį. Tada reikia keliauti į 3D Settings sekciją ir pasirinkti G-SYNC laukelyje Monitor Technology. Galiausiai belieka pasirinkti kaip monitorius elgsis išėjus už G-Sync lango, kuris AW2518H modelyje yra 30 – 240 Hz. Pasiekus maksimumą (240 fps) su VSync On bus aktyvuota VSync, kuri apsaugos nuo plyšinėjimo, bet pridės daug vėlinimo. Viršijus 240 fps su VSync off kartu išsijungs ir G-Sync, kas sąlygos vaizdo plyšinėjimą, bet daug mažesnį vėlinimą. Vėl patekus į G-Sync palaikymo langą, G-Sync bus reaktyvuotas. Kaip galimas pasirinkimas taip pat yra Fast Sync, kuris veikia už viršutinės G-Sync ribos ir teoriškai apjungia minimalų papildomą vėlinimą bei plyšinėjimo neturintį vaizdą.

Turint atitinkamą geležį, pavyzdžiui, „Core i7-8700K“ ir GTX 1080 Ti, nemažoje dalyje žaidimų naudojant 1080p raišką bus viršyti 144 fps, todėl reikės arba taikstytis su plyšinėjimu, arba su padidėjusia delsa, arba blokuoti spartą kiek žemiau 144 fps, pavyzdžiui, ties 142 fps. Kas yra geriausias pripažintas variantas. Visgi toks CPU ir GPU komplektas dažnai gali daugiau nei 144 fps. Tačiau ar daugiau mūsų akys pamatys, o smegenys supras ir gaus didesnę pasitenkinimo dozę? Tam ir turime AW2518H.
Reikėtų pradėti nuo to, kad 60 Hz ir galybė kadrų yra tikras košmaras. Košmaras vaizdo plyšinėjimo prasme – vaizdas plyšte plyšta. Ką pirma padaro 144 Hz, tai nuima didžiulę dalį plyšinėjimo. Jis tampa labai smulkus ir mažiau jautrūs arba nežinantys ko ieškoti, gali pasakyti, kad jis visai išnyko. Jeigu žingsnis nuo 60 Hz prie 144 Hz pašalino 90 % akivaizdžiai matomo plyšinėjimo, tai 240 Hz, lyginant su 144 Hz, atkirpo dar kelis procentus. Žinoma, šis nemalonus efektas nėra visiškai pašalinamas iki tol, kol skleistinės dažnis nesutampa su fps, kas padaroma įjungus G-Sync.

Kalbant apie bendrą pojutį iškeitus 144 Hz į 240 Hz tiktų pasakymas „jis nėra toks sukrečiantis kaip perėjimas nuo 60 Hz prie 144 Hz“. Išbandėme bent keletą žaidimų. Buvo tokių, kur režimo tarp 144 Hz ir 240 Hz iš esmės neatskyrėme ir jei kažkas leistų pažaisti žaidimą „tai buvo monitorius su 144 Hz ar monitorius su 240 Hz“ reikėtų beveik aklai pašaudyti spėjant. Tačiau jutome, kad 240 Hz suveikė DOOM ir „Dirt“ žaidimuose. Buvo jaučiamas atsiradęs papildomas jautrumas vertinant judesio metu atsirandančius objektus, ypač manevruojant daugiau objektų šalikėlėje turinčiose trasose, kur objektai buvo kiek aiškesni ir mažiau linkę lietis. Reikia atkreipti dėmesį, kad netgi ne visas jautrumo potencialas buvo išnaudojamas, nes DOOM neviršijo 200 fps, o „Dirt“ 180 fps. Šiais scenarijais galima įvardinti, kad geresnis (144 Hz) tapo dar šiek tiek geresniu (240 Hz). Grįžtant prie skirtumo tarp 60 Hz ir 144/240 Hz atrodė, kad ralio automobilis tapo šiek tiek jautresnis komandoms, tačiau greičiausiai tai tik placebo efektas.

Pavyzdžiui, „Prey“, žaidime, kuriame jau galėjome gauti pastovius 220 – 240 fps, pabandėme paieškoti ghosting efekto. 240 Hz reikalingas mažiau nei 4 ms siekiantis pikselių atsako laikas norint išvengti ghosting‘o. Būnant visiškai tiksliems, prie 240 Hz naujas kadras aprodojamas kas 4,16 ms, todėl būtina, kad pikseliai persijungtų dar greičiau. Iš esmės visų TN panelių G2G (grey to grey) atsako laikas žymimas 1 ms, tačiau žaidime dalyvauja ir kiti gradientiniai perėjimai, kaip B2G (black to grey), ir bendras G2G atsako laikas niekad nebus lygus 1 ms. Pagreitinti pikselius ir išvengti ghosting‘o skirta overdrive funkcija. Tarp OSD nustatymų radome tris overdrive parinktis: normal, fast ir very fast. Šis nustatymas taip pat gali nežymiai sumažinti motion blur, tačiau pagrinde yra skirtas paslėpti ghosting‘ą. Jį sukelia asimetriniai pikselių perėjimai. Perėjimas tarp dviejų spalvų gali būti greitesnis viena kryptimi ir lėtesnis kita. Agresyvesnis overdrive nustatymas lemia tai, kad pikseliai gauna daugiau įtampos sumažinant perėjimo laikus. Tačiau perteklinis overdrive naudojimas gali sukelti atvirkštinį ghosting efektą, kuomet pikselis peršokdamas galutinę spalvos vertę priverčiamas grįžti į savo teisingą spalvinę reikšmę. Tada susidaro atvirkštinis (angl. inverse) ghosting‘as, kuris irgi priskiriamas prie nepageidajamų efektų. Be išimties visuose monitoriuose paskutinė overdrive parinktis yra per agresyvi, todėl iškart rinkomės vidurinę, fast, parinktį. Iš mūsų atrastų geriausių scenų atvirkštinio ghosting’o sukeltų artefaktų ieškojimui tipo GTA V ir į melsvą dangų kylančios namų stogų dekoracijos. Judesio metu galime matyti danguje liekantį objekto siluetą, turintį pakitusią spalvą. Fast overdrive nustatymas gali būti naudojamas nebent su 144 Hz. Normal overdrive parinktis toje pačioje GTA V scenoje nebesukėlė jokių artefaktų. Pikselių persijungimai buvo optimalūs ir visi objektai judesio metu likdavo savo griežtose vietose be jokio šleifo.

Kita „nVidia“ technologija – ULMB. Jos esmė pašvietimo pliūpsnio sinchronizavimas išvien su skleisties dažniu. Laukiant pikselių persijungimo pašvietimas yra išjungiamas ir vėl įjungiamas tik pilnai. Norint sumažinti motion blur efektą tamsieji periodai, kai pašvietimas yra išjungiamas, turi būti pakankamai ilgi, ko pasekoje bendras monitoriaus ryškumas stipriai sumažėja.

ULMB yra susietas G-Sync moduliu, tačiau G-Sync integracija monitoriuje dar nereiškia, kad jis palaikys ir ULMB. Paprastai ULMB gauna tik didelį skleistinės dažnį turintys monitoriai. Nors G-Sync ir ULMB technologijos yra susietos, jos nesugeba veikti vienu metu. Norint aktyvuoti ULMB, G-Sync privalo būti tvarkyklių lygmenyje išjungtas ir atvirkščiai, jeigu norima aktyvuoti G-Sync. Dar vienas niuansas – ULMB gali veikti tik skleistinės dažniui siekiant 100 Hz, 120 Hz arba 144 Hz, kai monitorius yra 240 Hz. Būtent toks AW2518H. Technologija nefunkcionuoja nustačius didesnį dažnį, sakykime, 200 Hz ar 240 Hz. Tas pats galioja ir su mažesniais nei 100 Hz skleistinės dažniais. Iki kol „nVidia“ tvarkyklėse nebuvo pakeistas gamyklinis 60 Hz monitoriaus dažnis, tol ULMB pasirinkimas OSD Meniu nebuvo galimas. Opcija buvo tiesiog išblukusi.

Aktyvuotas ULMB priverčia monitorių įsijungti ir įsijungti, taip pat sumažėja ryškumas. Čia svarbus kuo didelis maksimalus monitoriaus pasiekiamas ryškumas. Kaip nustatėme AW2518H gali pasiekti beveik 450 cd/m² ryškumą. Kuo pašvietimo pliūpsnio plotis mažesnis, tuo teoriškai efektyvesnis nepageidaujamo motion blur efekto sumažinimas. Tačiau tai kainuoja monitoriaus ryškumą. Taikant standartinius ULMB nustatymus dažnai iš maksimalaus monitoriaus ryškumo lieka 100 kandelų į kvadratinį metrą, o taikant agresyvesnį ULMB gali belikti ir 20-30 cd/m², kurių nebepakanka realiam naudojimuisi. Aktyvavus ULMB, kuomet buvo paliktas standartinis ryškumas (75 %) ir standartinė ULMB vertė (100), AW2518H ryškumas viršijo 200 cd/m². Padidinus ryškumo skalę iki 100 %, maksimalus ryškumas beveik pasiekė 260 cd/m². Tai tiesiog šaunus rezultatas esant aktyvuotai ULMB technologijai.

Idealiausiai ULMB veikia kuomet fps sutampa su skleistinės dažniu ir akivaizdžiausiai pastebimas yra akimis sekant greitai judančius objektus. Būtent tada atsiranda nepageidaujamas motion blur. ULMB yra labai jautrus. Vos pradėjus nesutapti Hz ir fps, taip pat naudojant fps ribotuvus atsiranda mikro trukčiojimai. Kadangi su ULMB motion blur‘o yra mažiau, automatiškai kiek labiau pastebimais tampa ir vaizdo plyšinėjimai, kuriuos nebeįmanoma užmaskuoti. Dėl šių priežasčių ULMB rekomenduojama naudoti kartu su įjungtu VSync.

Teoriškai ULMB geriausiai atsiskleidžia tuose žaidimuose, kur judesys atliekamas itin greitai. Pasirodo, CS:GO, kurio mes nepropaguojam, tam nėra būtinas, kadangi pasikeitęs judesys buvo jaučiamas ir tame pačiame DOOM, ir „Battlefield 1“, kuri nėra pati intensyviausia šaudyklė. Naudojant 120 Hz/120 fps su VSync pavyko pajausti, kad judesys tapo dar švaresnis ir buvo atsikratyta dalies motion blur‘o, kuris ir taip nebuvo stipriai išreikštas be ULMB. Judesys buvo visiškai sklandus, tačiau tikslaus atsakymo į klausimą, kas geriau, ar 240 Hz, ar 120/144 Hz + ULMB, neturime. ULMB nauda ir pats technologijos patikimas priklauso nuo to, kiek intensyviai akimis ekrane sekamas judantis objektas. Kitais atvejais, kur koncentruojamasi ne į judančius objektus, o, pavyzdžiui, taikiklį, matymas yra daugiau periferinis – judesio metu vaizdas keičiasi akių atžvilgiu. Didesnis skleistinės dažnis tada greičiausiai turės pranašumą, nulemiant, kad bendras vaizdas žaidėjui atrodys sklandžiau vien todėl, kad nebus papildomo vėlinimo, kurį sukelia išvien su ULMB rekomenduojamas VSync. Pasinaudojimas turimais resursais (240 Hz, G-Sync, ULMB) priklauso nuo to ką žaidi, kaip žaidi, ir kiek spartos sugeba duoti turima geležis.